Laikas niekada nesustoja... Netruko prabėgti vieneri metai, kuomet skaudi lemtis surinko Jo artimuosius, draugus ar pažįstamus – pavadinkime visus mylėjusius ir gerbusius Preho (Eugenijų) – ištarti paskutinįjį nebylų ir graudų atsisveikinimo žodį Jam. Deja, lemties nepakeisi. Ji nepaklausia ir neįspėja.

Artinasi Kalėdos – sakoma, jog tai stebuklų metas... Argi tai ne mažytis stebuklas – Preho jau visi metai nėra čia kartu su mumis, bet juk visada rodos jautėme Jo buvimą šalia, forume nuolat, avatare žaibiškai praskriejus raudonam HP3, įsipindavo ir Preho rašyti komentarai. Ir tokiomis akimirkomis rodos pasigesdavome tik kūno silueto. Tačiau HP3 logo apjuosęs Tamsiai Juodas Gedulo Kaspinas tinklalapio kamputyje visus metus nuolat sugrąžindavo mus į liūdną realybę: Tavęs juk čia nėra... Ir jau niekuomet nebus mūsų gretose, bet Tu amžinai išliksi mūsų širdyse ir prisiminimuose. Todėl šiandien, prabėgus vos, o kartu ir jau metams, stabtelkime trumpam: „uždekim“ po žvakutę, prisiminkim, gal už kažką atleiskim ir kiekvienas mūsų pagerbkime Preho šviesų atminimą tylos minute... AtA...